Pastarosiomis dienomis žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose vėl aktyviai diskutuojama apie dar vieną pasaulio pabaigos datą. Šį kartą dėmesio centre atsidūrė 2026 m. lapkričio 13-oji, penktadienis. Teigiama, kad būtent šiandien žmonija turėjo pasiekti negrįžtamą ribą, o Žemės gyventojų skaičius turėjo pradėti artėti prie begalybės.
Skamba kaip fantastinio filmo scenarijus. Tačiau ši istorija turi visiškai realų mokslinį pagrindą: dar 1960 m. viename autoritetingiausių pasaulio mokslinių žurnalų, amerikiečių Science, buvo paskelbtas straipsnis provokuojančiu pavadinimu „Pasaulio pabaiga: 2026 m. lapkričio 13 d., penktadienis“.
Straipsnio autoriai buvo fizikas Heinzas von Foersteris, Patricia Mora ir Lawrence'as Amiot. Nors šiandien toks pavadinimas gali atrodyti kaip pranašystė, iš tikrųjų kalbėta ne apie mistiką, kalendorines pranašystes ar religinę apokalipsę. Mokslininkai matematiškai bandė prognozuoti pasaulio gyventojų skaičiaus augimą.
Kaip matematika atvedė prie pasaulio pabaigos datos?
XX a. viduryje žmonija išgyveno spartaus demografinio augimo laikotarpį. Žemės gyventojų skaičius didėjo, o augimo tempai kėlė rimtą susirūpinimą. Tyrėjai nusprendė išanalizuoti ankstesnių tūkstantmečių žmonijos demografinę istoriją ir sukurti matematinį modelį, kuris padėtų suprasti, kas nutiktų, jeigu tuo metu stebėtos tendencijos išliktų. Skaičiavimų pagrindą sudarė hiperbolinis augimo modelis. Skirtingai nuo įprasto tiesinio augimo, kai gyventojų skaičius per vienodus laikotarpius padidėja maždaug tokiu pačiu žmonių skaičiumi, hiperbolinis modelis numato paties augimo tempo spartėjimą. Kitaip tariant, kuo daugiau žmonių gyvena planetoje, tuo greičiau didėja jos gyventojų skaičius.
Ekstrapoliuodami šią tendenciją, mokslininkai nustatė matematinį singuliarumo tašką - momentą, kai apskaičiuojamas gyventojų skaičius ima artėti prie begalybės.
Modelis nurodė 2026,87 metus, o tai atitinka maždaug 2026 m. lapkričio 13 dieną. Žinoma, tai nereiškė, kad tą dieną Žemė turėjo sprogti ar įvykti koks nors staigus pasaulinio masto įvykis. Tai buvo matematinė modelio riba, už kurios jo prielaidos prarasdavo fizikinę prasmę.
Kodėl būtent penktadienis, lapkričio 13-oji?
Šioje istorijoje atsiranda kone anekdotinė detalė. Pagrindinis tyrimo autorius Heinzas von Foersteris gimė 1911 m. lapkričio 13 d. Taigi skaičiavimų metu gauta data sutapo su jo gimtadieniu. Šis matematinio rezultato ir asmeninės mokslininko datos sutapimas tapo išskirtiniu mokslinės publikacijos pavadinimu. O penktadienis, 13-oji, tradiciškai siejamas su nelaimėmis, tik dar labiau sustiprino įspūdį.
Taip atsirado pavadinimas, kuris net ir po kelių dešimtmečių vėl paskatina žiniasklaidą atkreipti skaitytojų dėmesį.
Kodėl prognozė neišsipildė?
Todėl, kad matematinis modelis aprašė praeities tendencijas, tačiau negalėjo numatyti visų pokyčių, kurie įvyks žmonių visuomenėje. 1960 m. demografinė situacija atrodė visiškai kitaip. Daugelyje šalių gimstamumas buvo aukštas, o planetos gyventojų skaičius augo ypač sparčiai. Tačiau vėliau daug kas pasikeitė: išaugo išsilavinimo lygis, ypač tarp moterų; žmonės pradėjo vėliau tuoktis ir kurti šeimas; daugelyje išsivysčiusių šalių gimstamumas gerokai sumažėjo; urbanizacija ir gyvenimo būdo pokyčiai paveikė šeimos modelius; daugelyje valstybių vienai moteriai tenkantis vaikų skaičius nukrito žemiau kartų kaitai užtikrinti būtino lygio. Todėl hiperbolinis gyventojų skaičiaus augimas, kurį tyrėjai pastebėjo istoriniuose duomenyse, nesitęsė be galo.
Šiandien žmonijai rūpi jau visai kitos problemos
Praėjusio amžiaus viduryje didžiausia demografinė baimė buvo gyventojų perteklius. Šiandien situacija tampa gerokai sudėtingesnė. Remiantis šiuolaikiniais vertinimais, Žemėje gyvena apie 8,3 mlrd. žmonių. Jungtinių Tautų prognozėmis, gyventojų skaičius iki 2080-ųjų vidurio gali pasiekti maždaug 10,3 mlrd., o vėliau pradėti mažėti. Tuo pat metu daugelis valstybių jau susiduria su priešinga problema: visuomenės senėjimu, darbo jėgos trūkumu, mažėjančiu gimstamumu ir didėjančia pensijų sistemų našta.
Susidaro savotiškas istorinis paradoksas: žmonija, kuri dar visai neseniai bijojo begalinio demografinio augimo, dabar vis dažniau diskutuoja apie nepakankamo gyventojų skaičiaus atkūrimo pasekmes.
Taigi, ar 2026 m. lapkričio 13-ąją atėjo pasaulio pabaiga?
Ne. Ir niekada nebuvo jokio mokslinio pagrindo teigti, kad būtent šią dieną turėjo įvykti pasaulinė katastrofa. 1960 m. paskelbtu straipsniu buvo siekiama atkreipti dėmesį į nekontroliuojamo gyventojų skaičiaus augimo pavojų pasitelkiant matematinį modelį. Jo autoriai nepranašavo konkrečios katastrofos, o parodė, prie kokių absurdiškų rezultatų gali privesti tuo metu stebėtų tendencijų tęsimas.
Tačiau ši istorija turi svarbią pamoką, aktualią ir šiandien: matematiniai modeliai nėra pranašystės. Jie aprašo tikrovę esant tam tikroms sąlygoms. Pasikeitus sąlygoms, keičiasi ir rezultatai.
O 2026 m. lapkričio 13-oji išliks įdomiu pavyzdžiu, kaip mokslinis skaičiavimas, asmeninė mokslininko istorija ir iškalbingas pavadinimas net po 66 metų gali vėl tapti diskusijų apie pasaulio pabaigą priežastimi.
Galbūt užuot bijojus dar vienos apokalipsės datos, vertėtų susimąstyti, kaip atsargiai turėtume vertinti prognozes, žadančias tiksliai pasakyti, kas ateityje laukia žmonijos.
P. S. 2026 m. ši istorija vėl sulaukė mokslininkų dėmesio: ekonomistas Javieras Birchenallas parengė tyrimą, skirtą senajai demografinei prognozei. Apie tai šiandienos publikacijoje rašo ABC News. Tai rodo, kad kalbama ne vien apie internete plintančią sensacingą istoriją, bet ir apie mokslinę diskusiją dėl matematinių prognozių galimybių bei ribų.