Rugpjūčio 11 d. Lietuvoje baigėsi parašų rinkimas dėl privalomojo referendumo, kuriuo siekta Konstitucijoje įtvirtinti piliečių teisę atsiskaityti grynaisiais pinigais. Iniciatoriai tikėjosi surinkti 300 tūkst. parašų, tačiau gavo tik 19 756. Ką tiksliai jie norėjo pakeisti, kam prireikė Konstitucijos ir kuo čia dėta dabartinė 5 tūkst. eurų riba?

Iš pirmo žvilgsnio iniciatyvos formuluotė galėjo pasirodyti gana paprasta. Iniciatoriai siūlė keisti Lietuvos Konstitucijos 23 straipsnį, kuriame šiandien rašoma: „Nuosavybės teises saugo įstatymai“.

Siūlyta jį papildyti žodžiais: „Nuosavybės teises ir teisę atsiskaityti grynaisiais pinigais saugo įstatymai“. Kitois žodžiais, kalba ėjo ne apie tiesioginį kokio nors konkretaus įstatymo panaikinimą. Iniciatoriai norėjo pakelti teisę atsiskaityti grynaisiais pinigais į Konstitucijos lygmenį.

Kodėl tai svarbu? Nes Konstitucija turi aukštesnę teisinę galią nei įprastas įstatymas. Jei teisė naudoti grynuosius būtų buvusi tiesiogiai įtvirtinta Konstitucijoje, valstybė ir Seimas, nustatydami tokių atsiskaitymų ribojimus, būtų turėję atsižvelgti į jau konstituciškai saugomą piliečių teisę.

Iš kur atsirado 5 tūkst. eurų riba?

Iniciatyva tiesiogiai susijusi su Lietuvoje galiojančiu Atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo įstatymu. Šį įstatymą Seimas priėmė 2022 m. Nuo tų pačių metų lapkričio 1 d. jame nustatyta taisyklė: atliekant vieną sandorį atsiskaityti grynaisiais paprastai leidžiama, jei bendra suma neviršija 5 000 eurų.

Pavyzdžiui, jei žmogus perka automobilį už 15 tūkst. eurų, jis negali tiesiog perduoti pardavėjui visų 15 tūkst. grynaisiais. Neviršijant įstatymo ribos, grynaisiais galima sumokėti daugiausiai 5 tūkst. eurų, o likusi suma turi būti sumokėta negrynaisiais pinigais. Kartu įstatymas draudžia dirbtinai skaidyti sandorį į kelias dalis, norint apieti nustatytą limitą.

Egzistuoja ir įstatyme numatytos išimtys. Ypatingos taisyklės galioja esant tam tikroms ekstremalioms aplinkybėms, įskaitant karo padėtį ir mobilizaciją, kai grynieji pinigai gali būti būtini valstybės gynybai bei gyvybiškai svarbioms funkcijoms užtikrinti.

Ar tai reiškia, kad referendumas turėjo panaikinti 5 tūkst. eurų ribą?

Ne tiesiogiai. Čia svarbu nesumaišyti dviejų skirtingų dalykų. Biuletenyje nesiekiama įrašyti: „Panaikinti 5 000 eurų ribą“. Siūlyta pakeisti Konstituciją ir joje įtvirtinti teisę atsiskaityti grynaisiais.

Tačiau praktinė tokios pataisos reikšmė būtų buvusi kur kas platesnė. Jei ji būtų priimta, esamus ir būsimus grynųjų pinigų ribojimus būtų reikėję vertinti pagal naująją konstitucinę teisę.

Todėl teisingiau kalbėti ne apie tiesioginį 5 tūkst. ribos panaikinimą, o apie bandymą sukurti konstitucinį pagrindą gryniesiems pinigams ginti ir vėliau peržiūrėti įstatymais nustatytus ribojimus. Būtent tokią formuluotę svarbu naudoti, kad skaitytojui nesusidarytų klaidingas įspūdis, jog po referendumo riba būtų automatiškai išnykusi.

Kodėl iniciatoriai kalbėjo apie grynųjų pinigų išnykimo grėsmę?

Iniciatyvos koordinatoriai – Egidijus Čibirauskas ir Zigmas Vaišvila – grynuosius pinigus vertino ne tik kaip mokėjimo būdą, bet ir kaip žmogaus laisvės bei ekonominio saugumo elementą. Jų argumentuose minėtos situacijos, kai pilietis gali prarasti prieigą prie bankinių ir elektroninių mokėjimų: pavyzdžiui, dingus elektrai, kilus interneto problemoms, įvykus bankų infrastruktūros techniniams gedimams ar kitoms ekstremalioms aplinkybėms.

Šiuo požiūriu grynieji pinigai laikomi tam tikru rezerviniu mechanizmu: jei elektroninė sistema nustoja veikti, žmogus vis tiek gali atsiskaityti banknotais. Be to, iniciatyvos šalininkai pasisakė prieš pernelyg didelę piliečių priklausomybę nuo bankų ir visiškai skaitmeninės finansinės infrastruktūros.

Kodėl tuomet neužteko tiesiog pakeisti įprastą įstatymą? Tai principinis klausimas. Įprastą įstatymą galima pakeisti Seimo sprendimu. Šiandien parlamentas gali nustatyti tam tikrus atsiskaitymų grynaisiais ribojimus, o ateityje juos pakeisti.

Iniciatoriai norėjo pastatyti papildomą barjerą: pirmiausia įtvirtinti teisę į grynuosius Konstitucijoje, o tik po to spręsti leistinų ribojimų klausimą. Tai iš esmės būtų pakeitę teisinę situaciją. Esant tokiai normai Konstitucijoje, nebūtų galima tiesiog pasakyti: „Seimas priėmė įstatymą, todėl grynųjų pinigų naudojimas ribojamas“. Kiltų papildomas klausimas: ar toks ribojimas atitinka konstituciškai saugomą teisę?

Tačiau tai vėlgi nereiškia, kad Konstitucija automatiškai uždraustų bet kokius ribojimus. Valstybė galėtų pagrįsti tam tikrų ribojimų būtinybę – pavyzdžiui, kova su pinigų plovimu, mokesčių slėpimu ar kitais viešaisiais interesais.

Iniciatyva turėjo ir kitą svarbią pusę

Istorija su grynaisiais pinigais tapo platesnės tos pačios iniciatorių grupės veiklos dalimi. Jie taip pat bandė pasiekti, kad būtų pakeisti Konstitucijos 9 ir 147 straipsniai, siekiant gerokai sumažinti parašų skaičių, reikalingą referendumui iniciuoti. Šiandien piliečių iniciatyvai reikia surinkti 300 tūkstančių parašų. Siūlyta šią kartelę sumažinti iki 50 tūkstančių.

Tai jau nebe grynųjų pinigų klausimas. Tačiau politiškai tai labai svarbi detalė. Jei toks pasiūlymas būtų priimtas, inicijuoti referendumą Lietuvoje būtų tapę maždaug šešis kartus lengviau. Tiesa, ši atskira iniciatyva VRK nebuvo užregistruota.

Taigi, grupei rūpėjo ne tik grynieji pinigai. Kartu keltas klausimas ir apie tai, kaip lengvai piliečiai turėtų turėti galimybę svarbius politinius klausimus teikti tiesiogiai referendumui.

Kiek parašų pavyko surinkti?

Privalomajam referendumui surengti reikėjo 300 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių parašų. Rinkimas truko kelis mėnesius. Po teisminių ginčų terminas buvo pratęstas, be kita ko, dėl elektroninės parašų rinkimo sistemos sutrikimų.

Galutine diena tapo 2026 m. rugpjūčio 11 d. Iki to momento iniciatoriai VRK pateikė: 9 139 popieriniuose lapuose surinktus parašus ir 10 617 elektroninių parašų. Iš viso – 19 756 parašus. Tačiau tai sudaro tik apie 6,6 proc. reikiamo 300 tūkst. skaičiaus. Kitaip tariant, iki reikalaujamos kartelės pritrūko daugiau nei 280 tūkst. parašų.

Kartu iš iniciatyvinei grupei išduotų 5 tūkst. popierinių blankų buvo grąžinti 342 užpildyti ir 4 584 tušti. Dar 74 blankai turi būti grąžinti vėliau – iki rugsėjo 11 d.

Taigi, nepaisant ilgos kampanijos, teisminių ginčų ir galimybės pasirašyti elektroniniu būdu, iniciatyvai nepavyko gauti masinio palaikymo.

Kodėl tema, kuri atrodo svarbi, nesukėlė masinio susidomėjimo?

Tai, ko gero, pagrindinis visos šios istorijos politinis klausimas. Grynųjų pinigų apsauga gali būti patraukli daliai visuomenės. Ypač žmonėms, kurie nenori visiškai priklausyti nuo bankų, elektroninių mokėjimų, interneto ir techninės infrastruktūros.

Tačiau daugumai gyventojų klausimas neatrodo toks aštrus, kad jie specialiai eitų pasirašyti. Žmogus gali naudotis banko kortele kasdien ir praktiškai nesusidurti su 5 tūkst. eurų ribojimu. Todėl potenciali problema jam išlieka abstrakti.

Be to, pati referendumo formuluotė buvo teisinė ir sudėtingai suprantama: kalba ėjo ne apie ribos panaikinimą, o apie Konstitucijos straipsnio keitimą. Masiniam rinkėjui tai kur kas mažiau aišku nei paprastas klausimas: „Ar norite išsaugoti galimybę mokėti grynaisiais?“

Ką galiausiai parodė šis referendumas?

Pirmiausia – jis parodė, kad teisinė klausimo svarba ir jo politinis patrauklumas visuomenei nėra tas pats. Iniciatoriai pateikė rinkėjams gana esminį klausimą: ar teisė naudoti grynuosius pinigus turi būti saugoma Konstitucijos?

Tačiau norint pasiekti referendumą, jiems reikėjo surinkti 300 tūkst. parašų. Jie gavo mažiau nei 20 tūkstančių. Tai reiškia, kad šiandien iniciatyvai nepavyko įtikinti net dešimtadalio reikiamo piliečių skaičiaus.

Kartu negalima teigti, kad grynųjų pinigų tema galutinai uždaryta. Priešingai, diskusija dėl grynųjų ateities, mokėjimų skaitmeninimo, piliečių priklausomybės nuo bankų infrastruktūros ir žmogaus teisės savarankiškai rinktis mokėjimo būdą tikriausiai tęsis toliau. Tačiau konkrečiai ši iniciatyva – pakeisti Konstitucijos 23 straipsnį ir papildyti jį teise atsiskaityti grynaisiais – referendumo nepasiekė.

Ir svarbiausia: iniciatoriai negavo galimybės tiesiogiai panaikinti galiojančios 5 tūkst. eurų ribos. Jie bandė pirmiausia įtvirtinti teisę į grynuosius Konstitucijoje, kad vėliau šios teisės ribojimų nebūtų galima nustatyti taip lengvai, kaip įprastu įstatymu.

Pagal  www.vrk.lt