Visaginas - miestas, kuris kalbiniu ir kultūriniu požiūriu visada užėmė ypatingą vietą Lietuvos žemėlapyje. Čia rusų kalba dešimtmečius išliko pagrindine kasdienio bendravimo priemone, o lietuvių kalba, nepaisant valstybinės kalbos statuso, ne visada buvo būtina buitiniams klausimams spręsti.
Šiandien situacija pamažu keičiasi. Vis daugiau tėvų vaikams renkasi ugdymą lietuvių kalba, švietimo įstaigos plečia valstybinės kalbos vartojimą, o nauji teisės aktų reikalavimai daro jos mokėjimą praktiškai būtiną daugelyje gyvenimo sričių.
Tačiau ar tai reiškia, kad Visaginas pagaliau tampa visaverte lietuviškos kalbinės erdvės dalimi? Kodėl praėjus dešimtmečiams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo didelė dalis miesto gyventojų vis dar patiria sunkumų dėl valstybinės kalbos? Ir kiek pagrįsta šiame kontekste vadinti Visaginą „penktąja kolona“?
Norint atsakyti į šiuos klausimus, pirmiausia būtina išsiaiškinti, kaip formavosi miesto kalbinė aplinka ir ką apie ją sako tyrimai.
Miestas, sukurtas atominei elektrinei
Visagino kalbinės specifikos istorija neatsiejama nuo Ignalinos atominės elektrinės statybos. Miestas pradėjo formuotis XX a. aštuntajame dešimtmetyje kaip būsimos elektrinės darbuotojų gyvenvietė. Čia atvykdavo inžinieriai, specialistai, statybininkai ir jų šeimos iš įvairių Sovietų Sąjungos respublikų. Tarp jų buvo išeivių iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir kitų regionų.
Dėl to susiformavo daugiatautė miesto aplinka, kurioje rusų kalba tapo pagrindine tarptautinio bendravimo kalba. Ši aplinkybė turėjo ilgalaikių pasekmių. Mieste vystėsi infrastruktūra, švietimo įstaigos ir paslaugų sektorius, kuriuose rusų kalba užėmė svarbią vietą. Daugeliui gyventojų ji tapo ne tik gimtąja, bet ir pagrindine viešojo gyvenimo kalba.
1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, situacija pasikeitė: lietuvių kalba įgijo visavertį valstybinės kalbos statusą, o Visaginas atsidūrė prieš būtinybę integruotis į naują politinę, administracinę ir kultūrinę realybę.
Tačiau per dešimtmečius susiformavę kalbiniai įpročiai negalėjo pasikeisti automatiškai.
Ką rodo skaičiai?
2021 metų gyventojų surašymas patvirtina, koks neįprastas Visaginas yra tautiniu požiūriu. Statistinių duomenų teigimu, rusai sudarė 47,4 % miesto gyventojų, lietuviai - 20,1 %, lenkai - 10,2 %, baltarusiai - 9,6 %, ukrainiečiai - 5,2 %. Tačiau tautinė sudėtis - tik viena klausimo pusė. Kur kas įdomiau pažvelgti į kalbinį vaizdą.
Pagal Visagino 2024–2029 metų plėtros strategijoje pateiktus duomenis:
- rusų kalbą kaip gimtąją nurodė 67 % gyventojų;
- lietuvių - 19,6 %;
- lenkų - 5,2 %;
- valstybinę lietuvių kalbą mokėjo 37,8 % gyventojų.
Šiuos skaičius reikia tinkamai interpretuoti. Gimtoji kalba nebūtinai sutampa su tautybe. Rusų tautybės žmogus gali gerai mokėti lietuviškai, o kitos tautybės atstovas gimtąja kalba gali laikyti rusų kalbą. Todėl negalima automatiškai tapatinti rusakalbių gyventojų su žmonėmis, nemokančiais valstybinės kalbos.
Vis dėlto 2021 metų surašymo duomenimis užfiksuotas 37,8 % lietuvių kalbą mokančių gyventojų rodiklis liudija apie rimtą problemą. Miestui, esančiam Lietuvoje ir esančiam jos valstybinės bei administracinės sistemos dalimi, tai yra gana žemas rodiklis.
Kartu mes kol kas neturime naujos visą miestą apimančios statistikos, kuri leistų tiksliai nustatyti, kiek situacija pasikeitė per pastaruosius penkerius metus.
Kodėl rusų kalba taip ilgai išliko pagrindine?
Bandymą paaiškinti Visagino kalbinę situaciją 2013 metais publikuotame moksliniame darbe „Visagino sociolingvistinė specifika ir perspektyvos“ atliko tyrėja Ala Lichačiova (Ala Lichačiova (2013). Visagino sociolingvistinė specifika ir perspektyvos. Leidinys: Miestai ir kalbos II. Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis, p. 185–216, Vilniaus universiteto leidykla). Tyrimas apėmė kiekybines anketas ir giluminius interviu su miesto gyventojais.
Gauti rezultatai leidžia pamatyti ne tik kalbinius prioritetus, bet ir kasdienės kalbinės aplinkos formavimosi mechanizmus.
Tarp apklaustųjų:
- 77 % gimtąja kalba įvardijo rusų kalbą;
- 57 % savo lietuvių kalbos žinias įvertino kaip geras;
- 13 % nurodė, kad lietuviškai visiškai nemoka;
- 55 % gimė už Lietuvos ribų.
Ypač įdomi pasirodė išvada, kad rusų kalba toliau dominavo prekyboje, paslaugų sektoriuje ir gydymo įstaigose.
Susidarė savotiška uždara sistema: žmogus galėjo gyventi Lietuvoje, dirbti, pirkti maisto produktus, lankytis gydymo įstaigose ir bendrauti su aplinkiniais daugiausia rusų kalba.
Tokioje situacijoje praktinis poreikis mokytis lietuvių kalbos kai kuriems gyventojams buvo gerokai mažesnis nei kituose šalies miestuose. Tai neatleidžia piliečių nuo atsakomybės mokėti valstybinę kalbą, tačiau padeda suprasti istorines ir socialines susiklosčiusios padėties priežastis.
„Penktoji kolona“: kalbinė problema ar lojalumo klausimas?
Atskiro dėmesio nusipelno posakis, periodiškai vartojamas viešose diskusijose kalbant apie Visaginą ir jo rusakalbius gyventojus - „penktoji kolona“. Tai rimtas politinis kaltinimas, susijęs ne su kalbiniais prioritetais, o su numanoma veikla kitos valstybės interesais, nukreipta prieš savo šalies saugumą ir konstitucinę santvarką.
Tačiau ar galima laikyti visą miestą ar didelę jo dalį „penktąja kolona“ vien todėl, kad dauguma gyventojų istoriškai kalba rusiškai? Ne. Tokiam teiginiui reikalingi konkretūs įrodymai, o ne gimtosios kalbos ar tautinės sudėties statistika.
Čia svarbu atskirti kelias visiškai skirtingas sąvokas:
Rusakalbiškumas. Žmogus vartoja rusų kalbą šeimoje ir kasdieniame gyvenime. Savaime tai neliudija nei apie politines pažiūras, nei apie lojalumą valstybei.
Rusų tautinė tapatybė. Žmogus laiko save rusu pagal kilmę ar kultūrą. Tai taip pat nereiškia paramos Rusijos Federacijos politikai.
Nepakankamas valstybinės kalbos mokėjimas. Tai reali integracinė ir švietimo problema, kurią būtina spręsti. Tačiau ji nėra nelojalumo valstybei įrodymas.
Politinis lojalumas ir veikla prieš valstybės saugumą. Tai jau visiškai kita kategorija, kuri turi būti vertinama remiantis konkrečiais poelgiais, ryšiais, veiksmais ir įrodymais.
Žinoma, istoriniai ryšiai, informacinė erdvė ir Visagino geopolitinė padėtis gali kelti tam tikrų rizikų. Jų negalima ignoruoti, ypač atsižvelgiant į Rusijos karą prieš Ukrainą ir saugumo grėsmes regione. Tačiau realių rizikų vertinimas turi būti grindžiamas faktais. Negalima saugumo analizės pakeisti kolektyviniu įtarumu žmonių, kuriuos vienija kalba ar kilmė, atžvilgiu.
Be to, tokios etiketės gali turėti priešingą poveikį: stiprinti susvetimėjimą, kurti jausmą, kad dalis gyventojų niekada nebus suvokiami kaip visaverčiai Lietuvos visuomenės nariai, nepriklausomai nuo jų požiūrio į valstybę.
Todėl klausimas turėtų skambėti kitaip: ne ar Visaginas yra „penktoji kolona“, o kiek sėkmingai miestas integravosi į Lietuvos visuomenę, kokios problemos išlieka ir ką būtina padaryti joms išspręsti? Tai kur kas dalykiškesnis ir konstruktyvesnis požiūris.
Kalbinė situacija pradeda keistis
Nepaisant istoriškai susiklosčiusių ypatumų, pastarieji metai rodo pastebimus pokyčius. Vienu akivaizdžiausių rodiklių tampa tėvų pasirinkimas ugdyti vaikus lietuvių kalba. Visagino savivaldybės duomenimis, pateiktais 2026 m. lapkričio 14 d. LRT publikacijoje, nuo 2020 metų mokinių skaičius Visagino lietuviškose mokyklose išaugo 5 %, o ikimokyklinio ugdymo įstaigose lietuvių mokomąja kalba - maždaug 21 %.
Ypač iškalbinga tai, kad daugiau nei pusė lietuviškų mokyklų mokinių yra iš šeimų, kurioms lietuvių kalba nėra gimtoji. Tėvai vis dažniau vertina lietuvių kalbą kaip būtiną sąlygą tolesniam vaikų išsilavinimui ir profesinei realizacijai. Kartu keičiasi rusiškų mokyklų padėtis. Pavyzdžiui, „Draugystės“ progimnazijoje 2026 metais pavyko suformuoti tik vieną pirmąją klasę vietoj įprastų trijų. Tai nėra vien mokinių priėmimo statistika. Tai laipsniško šeimų pasirinkimo ir naujosios kartos kalbinių prioritetų kaitos liudijimas.
Vis dėlto kalbėti apie visišką miesto kalbinio vaizdo pasikeitimą kol kas anksti.
Dvi kartos - dvi skirtingos patirtys
Ypač ryškiai skirtumai atsiskleidžia tarp jaunų ir vyresnio amžiaus gyventojų. Daugeliui vyresniosios kartos atstovų rusų kalba buvo ir išlieka pagrindine bendravimo kalba. Kai kurie iš jų Visagine pragyveno dešimtmečius, neturėdami pakankamo praktinio poreikio mokytis lietuviškai.
Jauni gyventojai yra visiškai kitoje situacijoje. Lietuvių kalba jiems būtina siekiant išsilavinimo, profesinio tobulėjimo ir mobilumo šalies viduje. 2025 metais paskelbtas Visagino jaunimo padėties tyrimas atskleidė išliekantį kalbinį pasidalijimą tarp jaunų žmonių.
Kartu patys jauni visaginiečiai mano, kad būtina plėsti renginių lietuvių kalba skaičių, vystyti ryšius su kitų Lietuvos regionų jaunimu ir kurti daugiau galimybių praktiškai vartoti valstybinę kalbą.
Tai svarbus signalas: jaunimui reikia ne tik privalomų lietuvių kalbos pamokų, bet ir bendros viešosios erdvės, kurioje skirtingų kalbinių grupių atstovai galėtų laisvai bendrauti.
Kas vyksta dabar ir ko mes kol kas nežinome?
Šiandien galima kalbėti apie kelias akivaizdžias tendencijas:
- lietuvių kalba stiprina pozicijas švietimo aplinkoje;
- tėvai vis dažniau renkasi lietuviškas mokyklas;
- auga praktinis poreikis mokėti valstybinę kalbą;
- griežtėja teisės aktų reikalavimai dėl gyventojų aptarnavimo lietuvių kalba;
- tarp vyresnio amžiaus gyventojų išlieka dideli kalbiniai sunkumai;
- jaunimas suinteresuotas lietuviakalbiškos viešosios ir kultūrinės erdvės plėtra.
Tačiau visaverčiam situacijos įvertinimui pavienių statistinių rodiklių nepakanka.
Mes kol kas nežinome, kiek suaugusių Visagino gyventojų šiandien realiai mokosi lietuvių kalbos, kiek sėkmingai baigia kursus, kaip dažnai vartoja valstybinę kalbą darbe ir kasdieniame gyvenime. Nėra ir aktualaus visą miestą apimančio tyrimo, kuris leistų palyginti lietuvių kalbos mokėjimo lygį 2021 ir 2026 metais.
Būtent todėl daryti galutines išvadas apie integracijos politikos rezultatus kol kas anksti.
Klausimas ne tas, kokia kalba kalba Visaginas. Klausimas - koks jis nori būti rytoj
Visaginas nuėjo sudėtingą istorinį kelią. Jis buvo kuriamas kaip daugiatautis energetikų miestas, išgyveno Sovietų Sąjungos žlugimą, Ignalinos AE uždarymą ir plataus masto socialinę bei ekonominę transformaciją. Šiandien jam tenka naujas uždavinys - rasti pusiausvyrą tarp istoriškai susiklosčiusios kalbinės aplinkos ir visavertės integracijos į Lietuvos visuomenę.
Valstybinės kalbos mokėjimas turi būti natūrali norma žmogui, gyvenančiam, dirbančiam ir dalyvaujančiam Lietuvos visuomeniniame gyvenime. Tačiau kelias į šį rezultatą negali apsiriboti reikalavimais ir kontrole. Jis numato prieinamą švietimą, praktikos galimybes, kultūrinę sąveiką ir pagarbą žmogaus orumui.
Ir, ko gero, pagrindinis klausimas yra ne tas, ar galima Visaginą pavadinti „penktąja kolona“, o kodėl apskritai kilo poreikis aptarinėti tokią charakteristiką viso miesto atžvilgiu.
Kiek pagrįsti tokie kaltinimai? Kas iš tiesų pasikeitė kalbinėje aplinkoje per pastaruosius metus? Ar pakankamai daro valstybė ir savivaldybė gyventojų integracijai? Ir ką patys visaginiečiai galvoja apie lietuvių kalbos ateitį?
Į šiuos klausimus pasistengsime atsakyti kitose ciklo publikacijose, remdamiesi oficialia statistika, dokumentais, tyrimais, specialistų nuomonėmis ir savo pačių gyventojų apklausos rezultatais.
Bus daugiau.
Jelena Čerkasova
vis24.lt
Medžiaga parengta remiantis 2021 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Visagino 2024–2029 m. plėtros strategija, moksliniais miesto kalbinės aplinkos tyrimais, Visagino jaunimo padėties tyrimu (2025 m.), LRT medžiaga ir oficialiomis valstybės institucijų publikacijomis.
Redakcija VIS24 tęs kalbinės situacijos mieste tyrimą ir pakvies Visagino gyventojus dalyvauti anoniminėje apklausoje. Visaginas kalbinėje kryžkelėje: kas vyksta su lietuvių kalba mieste? (Ir kiek pagrįsta vadinti Visaginą „penktąja kolona“?)




















