Retai įvardijama realybė.

I. Šutinienė teigia, kad dėl valstybių sienų gali formuotis specifiniai kultūriniai regionai, o jiems formuojantis yra svarbios tautos ir valstybės ribos praeityje, dabartyje ir ateityje. Kintant valstybių sienoms neretai susiklosto situacijos kai valstybių ribos brėžiamos nepaisant etninių ar tautinių grupių genealoginių ir / ar kultūrinių ryšių. Todėl čia formuojasi kultūriškai skirtingos nuo likusios valstybės teritorijos, kuriose valstybės įtaka gali būti problemiška. Šiose teritorijose dėl įtakos ir kontrolės gali rungtis lokalios, nacionalinės ir už valstybės ribų esančios interesų grupės, o tose teritorijose gyvenantys žmonės išsakosavo priklausomybę nacijai ir valstybei. Tokios teritorijos, kurių kultūrinis ir etninis savitumas daugiausia susiformavo kintant valstybių sienoms ir kurių gyventojai etniškai ir kultūriškai susiję ir su už dabartinės valstybės ribų esančiomis teritorijomis, yra ir Pietryčių Lietuvos bei Klaipėdos krašto regionai.

Dėl paribyje gyvenančių grupių kultūrinio nepanašumo ir galimo grupių bei valstybių įtakų susiklojimo paribio zonose formuojasi saviti socialiniai identitetai. Dažniausiai jie yra neaiškūs, nepasiduoda nusistovėjusioms kategorijoms, nuolat permąstomi Todėl gyvenimo paribyje patirtys visada sukelia nemažai problemų: gyvenimas paribyje gali būti ir etninių, tautinių ir kitų socialinių tapatybių formavimosi kliūtis, ir dalyvavimo dviejose ar keliose kultūrose, ar bendruomenėse potencialas. Skirtingos politinės, ekonominės, kultūrinės istorijos ir etninės gyventojų sudėtys lemia nemažai abiejų regionų skirtumų.

Tačiau įvardyti panašumai leidžia sugretinti jų gyventojų identitetus ir ieškoti bendrų bruožų, pirmiausia susijusių su kintančių valstybių sienų įtakomis ir šių regionų transformacijomis pokario laikotarpiu. Kultūros ir etniškumo požiūriu svarbus abiejų regionų skirtumas – gyventojų sudėtis. Tiriant paribio regionų tapatybių struktūras, svarbūs antropologų M. Wilsono ir H.Donnano ribų, valstybių sienų poveikio etniniams, tautiniams, pilietiniams ir kitiems socialiniams identitetams tyrimai. Viena iš sąvokų, kuriomis remdamiesi M. Wilsonas ir H. Donnanas nagrinėjovalstybių ribų įtaką identitetams, yra paribio zonųsąvoka.

Ši sąvoka nurodo neturinčias griežtų ribų pasienio teritorines zonas, kur formuojasi savitas žmonių santykis su tauta ir valstybe.Jie turi savitą istoriją ir skiriasi nuo tokių etnokultūrinių Lietuvos regionų kaip Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Žemaitija visų pirma tuo, kad, kitaip negu šie regionai, jie susiformavo kintant valstybių sienoms. Visaginas Vilnijos (pietryčių Lietuvos) paribio zonoje turi papildomą unikumą, nes Lietuvoje pasibaigus sovietizacijai, ištuštėjusioje nuo gyventojų zonoje 1975 m. buvo pradėta statyti atominė elektrinė ir miestas. Tokiu būdu vyko lyg ir antrinė teritorijos sovietizacija. Reiškinys dar mažai tyrinėtas, dėl objekto amžiaus (50 m.) ir tik dabar galima kalbėti apie naują atsikėlėlių savastį.

Pasikartosiu: pakitusi gyventojų sudėtis: vietinių gyventojų daugumą pakeitė naujieji atvykėliai, kurie skyrėsi nuo vietinių tautybe, kultūra, religija ir gyvenimo būdu. XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Klaipėdos krašte susiformavo visiškai nauja sociokultūrinė aplinka, kurioje vietinių gyventojų bendruomenė (tuteišai) tapo marginaline (atstumtaja, atitolusia) grupe (kaip ir Visagino savivaldybėje vietiniai 17-os mažų kaimų gyventojai – bet ne pokariu, o po 1975 m.). Šiuo aptariamu atveju reikia pasakyti, kad iki 1975 m. atvykėlių į dabartinę Visagino savivaldybės teritoriją buvo nedaug, todėl „atsikėlėlių“ sukelti pokyčiai vyko ne apie 1960 m. kaip visoje Lietuvoje, o apie 1975 m., kuomet prasidėjo IAE statyba. Galima įtarti, kad tiesiai iš Rusijos vykdomas atsikėlėlių įsikišimas buvo netgi pastiprinamas sovietizacijos siekiniui, kurio čia beveik nevyko dėl „auditorijos“ stokos. Būtent tai šiandien sukelia daug neatsakytų pritapimo ir emocinio prisirišimo klausimų, nuspėjamų grėsmių patiems atvykėliams ir šaliai.

Palyginkite Klaipėdos krašto pristatymą II-ojo Pasaulinio karo priešaušryje su Lietuvoje dabar sūkuriuojančia grėsminga karo nuojauta. Ar situacija jame prieškariu, ypač švietimo ir kultūrinėje aplinkoje jums nieko neprimena? Panaši situacija ir su būreliais, ir su periodikos bei meno kolektyvų finansavimu... Nenustebsiu jei ir į kokias gastroles priešiškoje šalyje valstybės lėšomis bus išlydima... Pandemijos metu mane labai nustebino, kad visaginiečiai nesiskiepija, nes laukia rusiškų vaistų... Visas tokio pobūdžio per švietimo ir kultūros priemones atėjęs sambrūzdis Klaipėdos krašte paruošė žmones karui Vokietijos pusėje, keitė jų vertybes, ideologiją, verbavo į armiją ir kitas struktūras...O kaip tai vyksta Visagino savivaldybėje? Ar gali Visagino rusakalbis jaunuolis ar Rusijos ambasadoje dirbusieji, lietuviškai nei suprantantys, nei kalbantys pasakyti, kad Lietuvą myli labiau nei savo ar savo tėvų etninę tėvynę, kuri dabar laikoma priešiška Lietuvos valstybei?

Tiek Klaipėdos krašte, tiek Visagino savivaldybėje nesant privatinės nuosavybės ir vietoje jos įvedus valstybinę bei visuomeninę nuosavybę ir organizavus visuomeniniu darbu bei planine ekonomika paremtą ūkį,žmogiškieji plėtros resursai buvo panašūs:Klaipėdos krašte reikėjo keisti visuomenės narių mąstyseną, sukurti naują sovietinį žmogaus tipą - „socialistinės Tėvynės patriotą, sąmoningą komunizmo statytoją“, o į Visaginą tokie žmonės iš Sovietų sąjungos atvyko jau suformuoti. Tautų bendravimas Visagine civilizuotesnis, bet poveikis vietinei autochtonų bendruomenei analogiškas.

Baisu, kad net nesistengiama to suprasti: kažkaip paminėti išnaikintus kaimus, bendrauti ir pažinti dar likusius, atliepti bendrai šalies kultūrai ir įstatyminei sąrangai. Dabar vyksta lyg ir koks sugrįžimas: įdomu, kad Visagine nėra net privačių namų, kiemai bendri, bet poreikis turėti nuosavybę, joje tvarkytis, t.y. turėti sodą ar nusipirkti apleistas sodybas, yra. Primityvokas pavyzdys, bet atrodo, kad net prisisiekusiems komunizmo statytojams aktuali privati nuosavybė – ji grįžta ir sociokultūrinės sampratos vėl kinta. Kaip tada su pagrindiniu tikslu:privatinės nuosavybės neturėjimas, nenaudojimas turėjęs tikslą ateityje sukurti tokią visuomenę, kurioje bus laimingas kiekvienas naujos visuomenės narys? Ar augantis jaunimas jau visai susitapatinęs su komunizmo kūrėju? O gal jam tėvai padėjo atskirti pelus nuo grūdų?

Nuo mažumės vaikams yra sekamos pasakos. Jos kiek kitaip sekamos ir mums, nes už kiekvieno žodžio „stovi“ vaizdas, skonis, kvapas, jausmas. Žodžiai mums nusako, ką galime daryti, ko ne, bet juos sekantys pojūčiai ateina iš mūsų turimos patirties. Žmogus emociškai jautrus minčiai. Pvz.: žvalgas arba šnipas, smogikas arba sukilėlis, pareigūnas arba policininkas. Kiekvienoje poroje — vienas ir tas pats veikėjas, atliekantis tą patį vaidmenį, tačiau, atsižvelgiant į santykį su juo, vadinamas skirtingai.

Koks mūsų santykis su kovojančiais už laisvę ukrainiečiais: laisvės kariai ar nacionalistai?Ir dar įdomiau: ar mes galime mąstyti apie dalykus, jei neturime žodžių jiems pavadinti, ar mums trūksta žodžių, nes negalvojame apie tuos dalykus? Ar kada paklausiame savęs, kodėl negalvojame apie mums naujus dalykus? Tai sudėtinga, nes tokiose situacijose susiduriame ne tik su kalba ir mąstymu, bet ir kultūra, o tai jau tradicijos, gyvenimo būdas, įpročiai, santykiai su aplinkiniais žmonėmis, aplinka. Pilką dieną kartojame sau: „šiandien man nesiseka“, „kokia bloga diena“, „koks aš vienišas“, priverčiame save jaustis blogai, galvojame, jog esame niekam tikę, jog neturime artimų žmonių, koks gyvenimas sunkus ir pan.

Gerą, saulėtą dieną – atvirkščiai. Skaudžiausia, kad tokią informaciją skleidžiame ir savo aplinkoje. Uždara įstaiga, uždaras miestas persismelkia viena ar kita nuotaika. Toksiškos dulkės nusėda ir nuodija.Tai gali būti ir apie šalį, kurioje gyveni, ir apie tėvynę, kurią palikai. Žmogaus ir jį supančiųjų savijauta priklauso ne nuo to, kas vyksta, bet nuo to, kaip žmogus tą supranta...Tai rodo, kaip valdžia, spauda, tarpusavio kalbos formuoja visuomenės, bendruomenės sąmonę ir požiūrį į reiškinius. Ar taip pat reiškinius supranta lietuvių kalbos nemokantis, lietuviškos televizijos nežiūrintis ir lietuviškai kalbantis valdžios žmogus?

Kaip tai veikia? Kiekvienas žodis turi sąvoką. Tai sudėtinga ir susiformuoja iš patyrimo, asociacijų, žinojimo, žinių. Tame glūdi emocinio tikrovės vertinimo galimybė.Yra sakoma, kad kas valdo kalbą, valdo ne tik valstybę, bet ir jos piliečius atskirai ir kartu. Žodis turi neapribotą galią. StuartChase yra pasakęs: „Mes gyvename žodžių vandenyne, tačiau lyg žuvys — vandens dažnai nepastebime“. Tuo tarpu žodžiai formuoja istoriją. Jie gimdo idėjas, sukelia karus, įkvepia milijonus ir padaro žmones garsius ir turtingus. Žodžiai gali žeisti ir šokiruoti, gydyti arba pakylėti. Belieka paklausti visaginiečių: ar tikrai manote, kad nereikia mokėti valstybinės kalbos?

Kiek imigrantų iš kitų kultūrų gali pakelti Lietuvos kultūra? Kokių taisyklių reikia lietuviams ir atvykėliams, kad išsaugotų savo kultūras nesivadindami „labusais“ ar „teliačimjazykom“ (veršių kalba) kalbančiais? Mūsų norai turi baigtis ten, kur susikerta su kitų norais. Tai liečia tiek lietuviakalbius, tiek rusakalbius. Kas gali būti arbitras? Manau, atvira, drąsi bendruomenė, nors tai ir kertasi su Visagine vyraujančiomis liberaliomis pažiūromis.Skirtingai nuo liberalų deklaruojamos asmenybės laisvės reikia suprasti, kad ir kiti žmonės gali turėti savų norų: absoliučios laisvės nėra. Laisvė apima ir savo ribų suvokimą, ir pareigas,kad ir kitas galėtų gyventi laisvai. Nesuvokiantis ribų žmogus sukelia įtampą, pasipriešinimą, kenkia kitiems.

Negalima veikti, kad vienas turėtų daugiau teisių nei pareigų ir atvirkščiai. Bendruomenei reikia stebėti, reikia tartis, apibendrinimus teikti vyriausybei, kad būtų priimami sprendimai. Ar visi esame tikri, jog tik siekdami ekonominio gerbūvio, nejausdami pareigos mylėti pasirinktą gyventi šalį ar tiesiog gimtinę visaginiečiai sugebės sukurti pirmą užkardą galimam priešui, nes pasienio regionas?Ar tik gyvendamas uždarą, izoliuotą gyvenimą miestietis jaučiasi saugus? Juk mokslas seniai įrodė, kad uždara struktūra negaudama „gryno oro“ pati save laikui bėgantsunaikina...

Visaginas Lietuvai įdomus, Lietuva laukia visaginiečių.

Dalia Savickaitė

Pradžia - Rytai-vakarai. Kultūriniai savitumai

Материал подготовлен в рамках целевого конкурса по информационной безопасности общества Фонда поддержки печати, радио и телевидения Литовской республики