Ir vėl šiek tiek penktadienio apmąstymų, sklandžiai perėjusių į sekmadienio mintis... ))
Spalio 1 d. apsilankiau šventėje, skirtoje Senjorų dienai. Ir žinote, kas mane ypač pradžiugino? Net ne pati renginio programa, o žmonių nuotaika. Jų šypsenos, bendravimas, susidomėjimas, noras būti kartu. Žiūrėjau į juos ir pagavau save mąstančią, kad šio pozityvaus požiūrio į gyvenimą mums visiems reikėtų pasimokyti. Juk kaip dažnai mes patys atidedame gyvenimą vėlesniam laikui!
Štai pabaigsiu visus darbus ir tada pailsėsiu. Štai atsiras atliekamų pinigų ir kur nors nuvažiuosiu. Štai išspręsiu savo problemas, susitvarkysiu su darbais, sveikata, buitiniais klausimais ir galiausiai skirsiu laiko sau. O kol kas nėra kada. Be to, ir ne tas galvoje... Pažįstama?
Zanimiausia, kad šis „vėliau“ neturi nei konkrečios datos, nei kokių nors garantijų. Jis tiesiog egzistuoja mūsų vaizduotėje. Kažkodėl esame tikri, kad vieną dieną ateis toks momentas, kai viskas pagaliau susidėlios taip, kaip reikia. Nebus skubių reikalų, neišspręstų klausimų ir priežasčių nerimauti. Ir štai tada mes pradėsime gyventi!
Tik gyvenimas, kaip tyčia, nelabai paiso mūsų planų. Išsprendžiamos vienos problemos – atsiranda kitos. Baigiasi viena darbo savaitė – prasideda kita. Bėga mėnesiai, metai... O mes vis laukiame tinkamo momento.
Ir štai čia man norisi sugrįžti prie mūsų senjorų. Kažkodėl įprasta manyti, kad su amžiumi gyvenimas turi tapti ramesnis visomis prasmėmis. Mažiau interesų, mažiau planų, mažiau noro kur nors eiti ir ką nors išbandyti. Tarsi viskas, kas įdomiausia, jau būtų praeityje, o dabar reiktų tiesiog ilsėtis.
Sutinku, žinoma, amžius atneša savo ypatumų, ir kiekvienas žmogus turi savo istoriją, savo aplinkybes bei galimybes. Tačiau noras bendrauti, sužinoti ką nors naujo, juoktis, susitikti su draugais ir jaustis visuomenės dalimi neturi galiojimo laiko.
Žiūrėdama į šventės dalyvius galvojau apie tai, kad reikalas, ko gero, net ne nugyventų metų skaičiuje. Svarbiau tai, kiek žmogus išlaiko susidomėjimą jį supančiu pasauliu. Ar jis turi noro išeiti už įprasto rato ribų, susipažinti, mokytis, dalyvauti savo miesto gyvenime.
Juk tam nebūtina nuveikti kažko didingo. Kartais tiesiog pakanka išeiti iš namų ir nueiti ten, kur anksčiau neplanavai. Susipažinti su įdomiais žmonėmis. Užsirašyti į užsiėmimus, kuriems seniai neatsirasdavo laiko. Arba leisti sau maloniai praleisti laiką nejaučiant dėl to kaltės jausmo.
Mes, suaugę žmonės, apskritai mokame rasti tūkstantį priežasčių, kodėl kažkas dabar neįmanoma. O paskui nepastebimai priprantame prie savo užimtumo, įpročių ir apribojimų. Ir kartais patys nepastebime, kaip mūsų gyvenimas pavirsta begaliniu užduočių sprendimu.
O juk norisi ne tik spręsti užduotis – norisi džiaugtis, stebėtis, sužinoti ką nors naujo, jaustis reikalingiems. Norisi, kad šalia būtų žmonių, su kuriais galima pasikalbėti ne tik apie kainas, sveikatą ir komunalines problemas, bet ir tiesiog pasijuokti. Aptarti ką nors įdomaus. Pasidalinti įspūdžiais.
Ir čia matau dar vieną svarbią tokių renginių pusę. Jie reikalingi ne tik tam, kad pasveikintume vyresnio amžiaus žmones šventinę dieną. Jie suteikia galimybę susitikti, pabendrauti, pasijusti bendro reikalo dalimi. Ir, kas ne mažiau svarbu, primena mums visiems, kad aktyvus gyvenimas nesibaigia kartu su darbine veikla.
Gali būti, kad mums vertėtų dažniau pažiūrėti į žmones, kurie neužsidaro savyje, nenubraukia savo interesų ir toliau randa priežasčių džiaugsmui. Ne todėl, kad jie neturi problemų. Jų turi visi. O todėl, kad problemos neturi užimti visos mūsų gyvenimo erdvės.
Ir štai apie ką galvojau po šventės... Galbūt mes per dažnai laukiame, kol gyvenimas taps patogus, ramus ir nuspėjamas? Kai atsiras daugiau laisvo laiko, pinigų, jėgų ar pasitikėjimo rytojumi? O gal kartais reikia tiesiog nustoti laukti idealių aplinkybių ir pradėti nuo to, kas mums prieinama jau šiandien?
Neatidėlioti susitikimo, pasivaikščiojimo, įdomaus užsiėmimo, pokalbio su artimu žmogumi. Neįtikinėti savęs, kad naujiems įspūdžiams jau per vėlu arba kad iš pradžių reikia nudirbti dar tūkstantį darbų.
Galų gale, niekas nežino, kiek mums liko laiko. Tačiau mes turime šiandieną. Ir būtų apmaudu pragyventi ją tik tikintis geresnio rytojaus.
Ačiū mūsų Visagino senjorams už gerą nuotaiką ir, ko gero, už nevalingą priminimą apie paprastą dalyką: gyvenimas tęsiasi, kol mums įdomu gyventi!
Jelena Čerkasova
Paveikslėlis sugeneruotas DI
