Esame įpratę žmones pažinti pagal jų užimamas pareigas, profesinius pasiekimus ir visuomeninę veiklą. Tačiau už oficialios biografijos visada slypi ir kitas gyvenimas – asmeninis, kupinas savų džiaugsmų, išgyvenimų, abejonių ir svajonių.
Mėtą Paulauskę pažįstame kaip teisininkę, mediatorę ir profesionalą, jau daugelį metų dirbančią su žmonėmis bei socialiniais klausimais Visagino, Ignalinos ir Zarasų savivaldybėse. Ji gimė Ignalinoje, užaugo Visagine, gyvena Dūkšte. Jos profesinis kelias susijęs su pagalba gyventojams, visuomeninėmis iniciatyvomis ir sudėtingų situacijų sprendimu.
Šiandien Mėtos vardas skamba ir politiniame kontekste. Tačiau šiame interviu nusprendėme atsitraukti nuo įprastų pokalbių apie pareigas, programas ir rinkimų pažadus. Norėjosi sužinoti, kokia ji yra už profesinės ir visuomeninės veiklos ribų: kas jai teikia džiaugsmą, kas padeda įveikti sunkumus, kokias žmonių savybes ji vertina ir ką laiko tikru padorumu.
– Kokia esate kasdieniame gyvenime, kai nereikia rūpintis profesiniais klausimais ir priimti svarbių sprendimų?
– Esu tokia pati kaip ir visi – su savo džiaugsmais, rūpesčiais, gyvenimo išbandymais ir sunkumais. Dažniausiai žmonės mane mato besišypsančią, nors už šypsenos slypi nemažai išgyvenimų. Vis dėlto mano šypsena nuoširdi, galbūt todėl ji man tokia brangi.
Visada jaučiau pašaukimą gyventi ne vien savo interesais, padėti tiems, kuriems to reikia, ir net sudėtingose situacijose ieškoti sprendimų. Tikriausiai tam įtakos turėjo ir tai, kad gyvenimas gana anksti privertė suaugti. Sunkūs išbandymai užgrūdina, keičia požiūrį į pasaulį ir išmoko to, ko neišmoksi iš jokios knygos.
Darbas ir visuomeninė veikla yra svarbi mano gyvenimo dalis, tačiau jie neapibrėžia manęs visos. Man svarbu išlikti nuoširdžiai, bendrauti su žmonėmis paprastai, be titulų ir pareigų. Vertinu tikrus pokalbius, kai nereikia nieko vaidinti ar įrodinėti. Stengiuosi matyti žmogų ne tik per jo problemas, bet ir per patirtį, jausmus bei galimybes.
– Kas Jums teikia didžiausią džiaugsmą?
– Džiaugsmą dažniausiai suteikia paprasti dalykai: geras pokalbis, artimų žmonių buvimas šalia, graži diena ar žinojimas, kad kažkam pavyko padėti. Man svarbu jausti, kad tai, ką darau, turi prasmę.
Tikrą ramybę randu gamtoje – miške, prie ežero ar jūros. Kalnai taip pat turi ypatingą galią: padeda susidėlioti mintis ir atgauti vidinę pusiausvyrą. Tai mano jėgų šaltinis.
Pastaruosius keturis mėnesius buvau taip pasinėrusi į darbus, kad net sunku prisiminti, kaip anksčiau atrodė mano kasdienybė. Pasikeitė gyvenimo ritmas, prioritetai ir net įpročiai. Vis dėlto suprantu, kad man didelį džiaugsmą teikia ir pats bendravimas su žmonėmis – galimybė juos išklausyti, suprasti ir kartu ieškoti išeičių net sudėtingose situacijose.
– Kas padeda Jums atgauti jėgas po intensyvaus bendravimo su žmonėmis ir jų problemų sprendimo?
– Menas. Klasikinė muzika, geras koncertas, teatras, filmas. Kartais užtenka susitikti su draugais, pasikalbėti apie gyvenimą, pasijuokti.
Dirbant su žmonėmis svarbu ne tik išklausyti, bet ir suprasti jų išgyvenimus, pamatyti situaciją iš kitos pusės. Toks darbas reikalauja daug emocinių jėgų, todėl būtina mokėti sustoti ir pabūti su savimi. Kiekvienam reikia erdvės, kurioje nereikia nieko spręsti ir už nieką atsakyti. Man padeda aplinkos pakeitimas, laikas su artimaisiais ir galimybė įsiklausyti į save.
– Kas Jums padeda nepasiduoti, kai apima nuovargis ir norisi viską atidėti į šalį?
– Žinoma, tokių akimirkų pasitaiko. Nuovargis ir abejonės nėra svetimi nė vienam žmogui. Tačiau mane dažniausiai sustabdo atsakomybės jausmas. Jeigu jau kažko ėmiausi, man svarbu tai užbaigti ir padaryti kuo geriau. Kartais gal net per daug atsakomybės prisiimu.
Vis dėlto su metais išmokau svarbų dalyką – nebūtina viską padaryti pačiai. Išmokau deleguoti darbus, pasitikėti kitais ir suprasti, kad stiprybė nėra vien gebėjimas viską atlaikyti. Kartais stiprybė yra mokėjimas laiku sustoti, priimti pagalbą ir dirbti kartu su kitais.
– Kaip reaguojate į nusivylimus ir kaip pavyksta išsaugoti vidinę pusiausvyrą?
– Iš pradžių, kaip ir kiekvienam žmogui, kyla emocijos. Kartais norisi pykti, kartais tiesiog atsitraukti ir pabūti vienai. Tačiau laikui bėgant viskas susidėlioja į savo vietas. Svarbu leisti sau išgyventi emocijas, padaryti išvadas ir judėti pirmyn.
Laikui bėgant supratau, kad kiekvienas žmogus turi savo patirtį, motyvus ir požiūrį. Ne visada galime pakeisti kitų elgesį ar aplinkybes, tačiau galime pasirinkti, kaip į jas reaguosime. Stengiuosi pasimokyti iš situacijų ir atskirti tai, ką galiu pakeisti, nuo to, kas nuo manęs nepriklauso. Turiu vieną gerą savybę – ilgainiui nelaikau nuoskaudų. Man svarbiausia neužstrigti praeityje, išsaugoti gebėjimą pasitikėti, bendrauti ir vėl šypsotis.
– Ar Jums lengva pasakyti „ne“, kai žmogus kreipiasi pagalbos?
– Anksčiau pasakyti „ne“ man buvo labai sunku, ypač kai žmogus prašydavo pagalbos. Su metais išmokau brėžti ribas ir supratau, kad ne visada galiu padėti visiems. Tačiau vis dar esu iš tų žmonių, kurie, pamatę kito bėdą, pirmiausiai pagalvoja, ką galėtų padaryti.
Manau, tai susiję su empatija ir atsakomybės jausmu. Kai supranti, ką išgyvena kitas žmogus, natūraliai norisi padėti. Vis dėlto pagalba turi būti reali, o ne vien noras viską išspręsti už kitą. Negaliu būti visur ir išspręsti visų problemų, tačiau galiu išklausyti, padėti susiorientuoti ir kartu ieškoti sprendimo. Kartais pasakyti „ne“ reiškia ne abejingumą, o atsakingą savo galimybių įvertinimą.
– Kokios situacijos Jums atrodo sunkiausiai priimtinos?
– Neteisybė ir nenuoširdumas. Gyvename laikais, kai tiek daug dėmesio skiriama įvaizdžiui, išoriniam tobulumui, gražiems žodžiams ir įspūdžiui, kurį paliekame kitiems. O man vis labiau norisi paprastumo: tikro pokalbio, nuoširdžių emocijų, žmogaus, kuriuo galėtum pasitikėti. Tokio, kuriam nereikia apsimetinėti geresniu, svarbesniu ar tobulesniu, nei yra iš tikrųjų.
Labiausiai sunku priimti abejingumą, neteisingumą ir nepagarbą žmogui. Ypač tada, kai matai, kad situaciją būtų galima išspręsti paprasčiau, jei tik žmonės išgirstų vieni kitus. Man svarbu, kad žmogus būtų vertinamas ne pagal pareigas, padėtį ar galimybes, o kaip asmenybė. Profesinėje veikloje tai ypač svarbu – kiekviena situacija individuali, todėl pirmiausia reikia išklausyti, suprasti aplinkybes ir tik tada ieškoti sprendimo. Stengiuosi neskubėti teisti.
– Kokios gyvenimo patirtys Jus labiausiai sustiprino ir pakeitė Jūsų požiūrį į gyvenimą?
– Kaip keistai beskambėtų, labiausiai mane augino netektys. Iš pradžių būna neigimas, neviltis, noras pabėgti nuo tikrovės. Paskui pamažu ateina susitaikymas ir kitokia ramybė. Tokios patirtys pakeičia žmogų. Po jų jau sunku sužavėti blizgučiais, fejerverkais ar gražiais pažadais. Pradedi aiškiau suprasti, kas gyvenime iš tiesų svarbu, o kas tėra smulkmenos.
Prieš kelis mėnesius mamai pasakiau, kad norėčiau bent šiek tiek pailsėti nuo visko – darbų, atsakomybių, o labiausiai sunkių išgyvenimų. Atrodė, kad jų mano gyvenime jau buvo pakankamai. Tačiau po mėnesio teko atsisveikinti su geru draugu.
Vis dėlto šį kartą įsitikinau, kiek daug žmogui suteikia gyvenimiška patirtis ir vidinė stiprybė. Supratau, kad galiu išbūti sunkų laikotarpį, priimti tai, ko negaliu pakeisti, ir rasti jėgų judėti pirmyn.
Tokios patirtys primena, koks trapus yra gyvenimas, bet kartu ir tai, kiek daug galime atlaikyti. Jos išmoko labiau vertinti žmones, branginti bendravimą ir neatidėlioti to, kas iš tiesų svarbu.
– Ką Jums reiškia padorumas ir ar įmanoma jo laikytis, kai aplinkybės susiklosto ne Jūsų naudai?
– Man padorumas pirmiausia susijęs su atvirumu ir gebėjimu išlikti savimi. Nesu tikra, ar padorumą apskritai galima išmatuoti vienu matu. Kiekvienas turime savo vertybes, patirtis ir supratimą apie tai, kas yra teisinga.
Man svarbiausia, kad žmogui nereikėtų keisti savo įsitikinimų ar elgesio priklausomai nuo aplinkybių ir to, su kuo jis kalbasi. Tikrasis padorumas, manau, labiausiai atsiskleidžia tada, kai aplinkybės susiklosto ne tavo naudai. Kai gali pasirinkti lengvesnį kelią, bet vis tiek stengiesi elgtis pagal savo sąžinę. Būtent tokiose situacijose paaiškėja, kiek iš tiesų tvirtos žmogaus vertybės.
– Kokias žmonių savybes labiausiai vertinate ir ko, Jūsų manymu, šiandien visuomenei labiausiai trūksta?
– Labiausiai vertinu atsakomybę, išmintį, drąsą, gebėjimą išlikti savimi, nepataikauti ir, žinoma, empatiją. Man atrodo, kad empatija ypač svarbi. Ji leidžia ne tik išgirsti kitą žmogų, bet ir suprasti, kodėl jis vienaip ar kitaip jaučiasi, kokių sunkumų patiria. Tačiau vieno supratimo neužtenka – svarbu ir prisiimti atsakomybę, veikti.
Per gyvenimą sutikau nedaug žmonių, kuriuose būtų susijungusios visos šios savybės. Kai kurių iš jų, deja, jau nebėra.
Kartais labai trūksta gilaus, tikro pokalbio. Ne apie kasdienius rūpesčius, darbus ar politiką, o apie gyvenimą, jo prasmę, žmones ir pasirinkimus. Tokių žmonių, su kuriais galėjau kalbėtis visiškai atvirai, mano gyvenime buvo nedaug. Ženia buvo vienas iš jų...
Ir turbūt tik netekęs tokių žmonių iki galo supranti, kokia didelė dovana buvo juos sutikti.
Dėkojame Mėtai Paulauskei už atvirą pokalbį, pasidalytas mintis ir asmeninę patirtį. Kartais būtent tokie pokalbiai leidžia pamatyti žmogų ne tik per jo profesinę veiklą ar visuomeninį vaidmenį, bet ir per vertybes, išgyvenimus bei požiūrį į gyvenimą.
O šį sekmadienį, lapkričio 8 d., vyks Seimo rinkimai. Tai diena, kai kiekvienas turime galimybę išreikšti savo valią ir prisidėti prie sprendimų, kurie turės įtakos mūsų regiono ir visos Lietuvos ateičiai.
Kviečiame nebūti abejingus, ateiti balsuoti ir pasirinkti kandidatą, kuriuo labiausiai pasitikite. Nesvarbu, kokį sprendimą priimsite, svarbu, kad jis būtų jūsų pačių – sąmoningas ir atsakingas pasirinkimas.
liberalai.lt/pirmalaikiai-seimo-rinkimai
Politinės reklamos skelbimas. Užsakovas – Liberalų sąjūdis. Skirta 2026 m. Lietuvos Respublikos Seimo nario rinkimams vienmandatėje Nalšios šiaurinėje rinkimų apygardoje. Daugiau informacijos rasite – liberalai.lt.
Politinė reklama. Užsakymas IT-PK-2026-09-08/01/06. Už politinės reklamos skelbimą moka Politinė partija „Liberalų sąjūdis“. Politinė reklama finansuojama iš Liberalų sąjūdžio politinės kampanijos sąskaitos.
